Jotvingių gimnazijos mokytojai mokėsi edukacinės išvykos metu, jie lankėsi Kėdainių krašto muziejuje, miesto senamiestyje ir Paberžėje, susipažino su regiono etnine kultūra, kulinariniu, istoriniu ir literatūriniu paveldu, gvildeno įvairesnio ugdymo proceso organizavimo, minėtų vertybių panaudojimo ugdymo procese galimybes.
Seminare „Edukacinės išvykos, kaip metodo, panaudojimas ugdymo procese“ išklausyta įvadinė paskaita „Istorinio, kultūrinio ir literatūrinio paveldo sąsajos ugdymo procese“ bei pranešimas „Kultūrinio ir istorinio paveldo integravimo galimybės įvairių dalykų pamokose, istorinių žinių taikymas ugdymo procese“. Įvadinės paskaitos, skaitytos istorijos ir lietuvių kalbos mokytojų, pedagogus nuteikė kryptingai pažintinei kelionei.
Pirmasis aplankytas objektas – Kėdainių senamiestis, jis valstybės saugomas urbanistikos paminklas, vienas iš septynių išlikusių senamiesčių Lietuvoje. Kėdainiuose yra 29 istorinės gatvės, vienos jų tiesios, pradėtos planuoti XVII a. pradžioje, kitos – kreivos ir vingiuotos. Magistratas rūpinosi, kad mieste būtų statomi mūriniai namai, grindžiamos gatvės. Jonušo Radvilos įsakymu kiekvienas įvažiuojantis į Kėdainius turėjo atgabenti po akmenį. Didžioji gatvė – viena iš nedaugelio, išsaugojusių savo archajišką kreivą liniją. Šiandien dalis Didžiosios gatvės skirta pėstiesiems, joje įsikūrę firminės parduotuvėlės, restoranai, kavinės, viešbučiai, muziejai, suvenyrų parduotuvėlės. Maloniai nustebino architektūros formų įvairovė: gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo bruožų turinčių pastatų gausa. Sužinojome, kad valdant Radviloms Kėdainiai buvo kultūrinis ir religinis protestantizmo centras (veikė kelios bažnyčios, gimnazija, spaustuvė). Mieste yra M. Daukšos ąžuolas, apylinkėse randami ryškūs Č. Milošo gyvenimo pėdsakai. Kėdainiuose susipina įvairių tautų istorija ir architektūra.
Kultūrinę programą papildė nauja kulinarinė patirtis. Ragavome tradicinių žydų valgių, sužinojome apie žydų virtuvės ypatumus ir tradicijas, košeriškumo taisykles, šventinius ir tradicinius jų valgius. Pasirodo, kad žydai ir lietuviai turi panašios receptūros patiekalų, todėl sunku išnarplioti kulinarijoje susipynusias tautų gijas ir nustatyti, kas ir kokius valgius pasiskolino.
Nė viena mokytojų išvyka neįmanoma be lankymosi partnerinėse gimnazijose. Šį kartą svečiavomės Radvilų intelektualinės, švietėjiškos veiklos simboliu tapusioje Kėdainių Šviesiojoje gimnazijoje. XVII a. Kristupas Radvila įsteigė šią mokyklą, kuri tapo lituanistikos židiniu, čia dirbo lietuvių kalbą mokantys intelektualai, reformatų kunigai, mokėsi įvairių tautybių vaikai, būsimi Vakarų Europos universitetų auklėtiniai. Jotvingiškius sužavėjo po stikliniu kupolu įrengtas vidinis kiemelis, jis apsuptas arkų, primenančių Vilniaus universitetą, puikiai įrengti rūsiai, panaudojami ugdymo procesui, mokinių savivaldai, miesto mokytojų metodinei veiklai.
Iš Kėdainių vykome į Paberžę. Nepaliko abejingų daili, gražių proporcijų 1787 metais liaudies meistrų statyta medinė bažnyčia, kurioje kunigavo Antanas Mackevičius.
Viduje saugomi labai vertingi įvairių epochų dailės kūriniai. Šeši iš jų – neįgudusių dailininkų Evangelijos temomis tapyti paveikslai, išsiskiriantys paprastumu ir nuoširdumu. Mediniai altoriai, sakykla, krikštykla – nežinomų liaudies meistrų darbai.
Kunigas Mykolas Dobrovolskis, visoje Lietuvoje žinomas kaip Tėvas Stanislovas, Paberžėje gyveno 24 metus. Ekskursijų vadovė pasakojo, kad išminties ir gėrio pasisemti į Paberžę atvykdavo ne tik iš Lietuvos. Čia durys buvo atviros kiekvienam, kam reikėjo pasidalinti savo sielvartu ir nesėkmėmis, rasti paguodą, dvasios ramybę, užtarimą, išgirsti švelnų pamokantį žodį. „Niekada gyvenime nesijaučiau vienas, nes pernelyg ašai pamilau kitus žmones“, – yra prasitaręs Tėvas Stanislovas.
Paberžėje lankėmės rūmuose, kuriuos 1793 metais pastatė vokiečių kilmės baronas Stanislovas Šilingas. Dvarininkas buvo aktyvus 1863 m. sukilimo rėmėjas. Numalšinus sukilimą, grafas Šilingas buvo ištremtas į Sibirą. Šiandien dvare-muziejuje įrengta sukilimo vado, kunigo Antano Mackevičiaus, dirbusio Paberžėje 1855–1863 m., memorialinė ekspozicija, kuri atspindi vado vaikystę, mokslo bei darbo metus, pristato Antano Mackevičiaus ir jo būrio sukilėlių kovas. Yra asmeninių daiktų, baldų, dokumentų, priešmirtinis vado laiškas, jo rankraštis ir kt.
Edukacijos, kurią organizavo direktoriaus pavaduotojos ugdymui Olivija Brindzienė ir Nijolė Makštutienė, o programą parašė istorijos mokytoja metodininkė Virginija Svinkūnienė, metu buvo bandoma atrasti sąlyčio taškų ir galimybių, kaip integruoti įgytą informaciją įvairių dalykų pamokose bei panaudoti gautą medžiagą neformaliojo švietimo užsiėmimuose, patraukliai ir interaktyviai pateikti mokiniams žinias apie tautos istoriją ir kultūrą.
Istorijos mokytoja Virginija Svinkūnienė ir lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Daiva Baliukonytė
