Sveiki, esu nauja mokyklos darbuotoja, dirbanti su projektais ir komunikacija. Viskas nauja, galva sukasi nuo veiklos.
Taigi, gavau dar vieną pavedimą – rugsėjo 22 d. (ketvirtadienį) vykti į ekspediciją su mokiniais ir lydinčiomis mokytojomis Lina Rutkauskaite, Virginija Klusevičiene ir Eugenija Baciuškiene. Reikia tai reikia, dar perspėjo pasiimti lietaus batus, maisto. Ką gi galvoju, puiki galimybė praleisti dieną gamtoje draugiškoje kompanijoje. Spėkite, ar mano lūkesčiai išsipildė? Atvirai pasakius, jie buvo viršyti. Noriu pasidalinti su Jumis tos dienos potyriais, įspūdžiais ir akimirkomis.
Rytą pradėjome apsitarimu skaitykloje. Visiems buvo išdalinti užduočių labai (netgi man!). Hmm, kažkaip nepatogu, kyla nerimas, kaip čia reiks nustatyti to medžio aukštį, vietovės kraštovaizdžio planą. Jau mintyse matau, kaip laipioju medžių viršūnėmis, bet protas nuramina, kad gal jau nieks nelieps mano amžiuje to daryti (o pasirodo tam yra formulė).
Pirmoji stotelė – Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centras Merkinėje. Aš jau ne kartą įsitikinau, kad savo darbą mylintį žmogų atpažinti lengva – degančios akys, neišsemiamas žinių bagažas. Toks yra ir visuomenės informavimo specialistas Algimantas Černiauskas. Buvo įdomu klausyti taip su energija pateiktų istorijos detalių, klausimų, paskanintų prizais, pamatyti modernią ir daug Merkinės ypatybių apimančią ekspoziciją. Vėliau buvome nuvesti į Merkinės apžvalgos bokštą, kol aš grožėjausi vaizdais, mokiniai aktyviai pildė savo užduočių lapus (aš nusprendžiau pasigrožėti aplinka, gal duos kas nusirašyti, jei jau reiks).
Antroji stotelė – Marcinkonių lankytojų centras, kuriame pasitiko visuomenės informavimo specialistė Monika Juozėnaitė. Teko traukti neperšlampamus batus ir žygiuoti. Pastebėjau, kad mokiniai su gide eina daug greičiau nei aš su fotoaparatu ant pečių, tad teko spartinti žingsnį. Aplankėme Gaidžio kopą, aukštapelkę pavadintą „Meškos šikna“ ir kitus miestelio lankytinus objektus. Labiausiai paliko įspūdį mokinių noras pabraidyti, pauogauti ir kuo ilgiau pasibūti pelkėje. Tiesa, jie turėjo vieną užduotį – visos kelionės metu užfiksuoti kuo daugiau skirtingų vorų, jų voratinklių (nuotraukos bus naudojamos parodai). Smagu buvo su tokiu dideliu būriu entuziastų ir gamtos mylėtojų praleisti dieną, pasimokyti iš jų. Pažintinę dalį pabaigėme lankytojų centre, Monika aprodė ekspozicijas.
Beliko vienintelė užduočių lapo lentelė – modifikacinis kintamumas. Mano bendražygiai turėjo pasirinkti vieną lapuotį medį ir sukaupti tiriamosios medžiagos būsimam moksliniam tyrimui. Kol jie entuziastingai lakstė po mišką ir aplink medžius, aš ramiai nuėjau į autobusą ir leidau pailsėti savo kojoms (vis tik jos nepratę prie tokių atstumų). Mokiniai ilgokai užtruko miške, tačiau buvo labai gera matyti jų grįžusių žibančias akis ir šypsenas.
Ekspedicija baigėsi – gera nuotaika ir tiriamieji darbai tęsiasi. Laukite tęsinio.
Projektinio darbo specialistė Jūratė Vilmanienė
