Nors ir kur būčiau, bet širdyje visada nešuosi Lietuvą.
Praėjusiais mokslo metais Jotvingių gimnazijos prezidento pareigas ėjęs Dovydas Zubrickas šiandien savo mokslus tęsia už Atlanto, Amerikoje. Nors mokosi ir toli nuo Lietuvos, bet šiuolaikinių technologijų dėka turėjome galimybę susisiekti ir užduoti kelis klausimus apie jo patirtį užsienyje.
Manau, mums visiems yra įdomu, kuo skiriasi mokymasis Lietuvoje nuo mokslo užsienyje, todėl būtent šį klausimą mes iškart ir uždavėme.
JAV labai jaučiasi veiklos sistemingumas. Kiekvienas darbas turi būti atiduotas tiksliai nurodytu laiku, o jeigu bent truputį atsipalaiduoji, – iš karto atsilieki, kinta visas darbo tempas. Aš pats stengiuosi visus darbus atlikti iš anksto, kad turėčiau lankstumo ir mažiau streso. Svarbiausias skirtumas – mokslas čia yra labiau „hands-on“. Mažiau vadovėlių, mažiau rašinių, daugiau praktikos, projektų ir interaktyvių pamokų. Mokytojai labiau stengiasi mokinį įtraukti, o ne tik „išdėstyti temą“. Lietuvoje mokslas yra stipresnis akademine prasme, bet suteikia daugiau laisvės ir savarankiškumo. Jei reikėtų rinktis, aš rinkčiausi lietuvišką mokslo modelį, – jis tiesiog suteikia daugiau laisvės be streso.
Mums įdomu, ar mūsų prezidentas patyrė kultūrinį šoką?
Taip, ir ne kartą. Ir įdomu tai, kad didžioji dalis kultūrinių šokų atėjo vėliau nei tikėjausi. • Maistas – be konkurencijos pirmoje vietoje. Porcijos didžiulės, viskas daug saldžiau, daug kas „greita“. Nors man labai pasisekė, nes mano host mama gamina sveikai. • „Small talk“ kultūra – iš Lietuvos perspektyvos tai labai keista. Kartais atrodo, kad žmonės kalba be jokios prasmės, tiesiog iš įpročio. Ir, nuoširdžiai, tai kartais vargina. • Vartotojiškumas ir tarša – čia matyti labai aiškiai. Vienkartiniai indai kasdien, net šeimose nėra stiklinių – tik popieriniai puodeliai. Mokyklose plastikiniai padėklai ir įrankiai kasdien. Elektros švaistymas — mokyklos naktimis apšviestos taip, lyg ten būtų koks renginys. Kartą net supainiojome gamyklos raudonas šviesas su šiaurės pašvaiste.
Tai dalykai, kurie labiausiai „kerta per akį“. Bet kultūrinį šoką gali patirti net smulkmenose – tiesiog būdamas čia kasdien.
O kaip, Dovydai, pavyko prisitaikyti prie šio naujo gyvenimo?
Nuoširdžiai sakau, – pirmosios savaitės nebuvo lengvos. Ypač po pirmojo mėnesio, kai pradėjo „lįsti“ dalykai, kurie anksčiau nekliuvo. Erzindavo smulkmenos, kildavo mintys, kad noriu namo. Net atsitiktiniai reels’ai su Lietuva galėdavo pakelti nuotaiką. Bet kai susikūriau rutiną, atsirado veiklų, futbolas ir labai stiprus priimančios šeimos palaikymas, – viskas pasikeitė. Suvokiau paprastą dalyką: tu čia gyveni kitokį gyvenimą. Jis nebebus toks, kaip Lietuvoje, ir tai yra normalu. Ir galiausiai pradėjau būti dėkingas net už namų ilgesį, nes kai pagalvoji, kad būdamas 17 išvykai į kitą pasaulio kraštą su dviem lagaminais, – tai suteikia visiškai kitokią perspektyvą.
Ar buvo sunku susirasti draugų?
Dovydas neslėpdamas atsakė: ,,Visai ne. Pirmiausia, esu didelėje mainų moksleivių grupėje, kur radau daug artimų draugų. Vienas artimiausių – Tameemas iš Palestinos, su kuriuo susidraugavome nuo pirmos pažinties minutės. Taip pat yra du lietuviai – su jais visada gera
pasikalbėti lietuviškai, ypač po ilgo bendravimo laiko anglų kalba. Futbolas irgi daug prisidėjo. Ten sutikau Micah ir Jack, kurie tiesiog paklausė, ar noriu nuvažiuoti į miestą pasivaikščioti po parduotuves – nuo tada tapome artimais draugais. Dažnai važiuojame į didesnį miestelį pavalgyti ir „pasivaikščioti po Walmartą“ – čia jaunimui tai visiškai normali ir labai populiari pramoga. Nemokama, linksma ir… tikrai amerikietiška. Bet yra ir kita pusė: amerikiečiams įprasta pradėti dirbti jau gimnazijoje. Daugelis tiesiog neturi laiko draugystėms, nes iškart po pamokų skuba į darbą. Todėl kartais nelengva rasti tokių, kurie turi daug laisvo laiko.
Koks netikėčiausias ir įdomiausias įvykis, kuris nutiko tau išvykus?
Sunku išskirti vieną, nes čia kiekviena savaitė atneša kažką nauja. Labai pasisekė su mano ,,priimančia“ mama – ji daro viską, kad šie metai būtų įsimintiniausi. Bet jei reikėtų rinktis, vienas įsimintiniausių momentų buvo pirmosios futbolo rungtynės. Pajausti amerikietišką sporto kultūrą kaip žaidėjui – tai buvo visiškai artima kino filmui scena. Ilgos treniruotės, pasiruošimas, o tada išbėgti į aikštę po stadiono šviesomis, su visa įranga ir fanų šūksniais,… tokia emocija išlieka ilgam. Taip pat įsimintina buvo pirmą kartą realioje Amerikoje pamatyti dalykus, kuriuos iki tol matydavau tik filmuose. Tai jausmas, kurio negali pamiršti.
O ko prezidentas labiausiai pasiilgo iš Lietuvos?
Žmonių – šeimos (ir katino!), draugų, bendraklasių, AJG bendruomenės. • Lietuviško maisto – grįžęs pirmiausia prašysiu mamos šaltibarščių ir močiutės cepelinų su bulviniais blynais. • Meno ir savo pomėgių – labai pasiilgau teatro, scenos, žiūrėti pasirodymų ir kurti juos. • Lietuviškų vakarėlių – amerikiečiai nemoka šėlti.
Ir galiausiai visiems mąstantiems apie mokslą užsienyje, Dovydas turi kelis patarimus:
Pirmiausia — labai svarbu domėtis tuo, kur ketini dalyvauti. Jeigu tai mainų programa, kaip mano atveju FLEX (Future Leaders Exchange), arba bet kuri kita iniciatyva ar studijos užsienyje, būtina iš anksto susipažinti su visa informacija. Man tai labai padėjo konkurso metu — skaičiau apie programą, supratau, kokių savybių ieško organizatoriai, ir į motyvacinį pokalbį atėjau užtikrintai. Labai svarbu žinoti, ką programa vertina, ko tikisi, kuo tu gali išsiskirti.
Antra, nebijoti ,,išlipti“ iš komforto zonos. Turi suprasti, kad TU išvyksti gyventi į visiškai kitokią kultūrą. Žmonės bus kitokie, socialinės normos bus kitokios, kai kurios situacijos tau atrodys keistos, nepatogios arba net varginančios. Gali jaustis vienišas, ypač pradžioje, kai tavo ryšys su namais šiek tiek atitolsta. Tačiau dažnai būtent tose „nejaukiose“ situacijose slypi įdomiausi, labiausiai tave keičiantys dalykai. Pažanga visada prasideda už komforto zonos ribų.
Trečia, būk atviras naujai kultūrai. Mainų moksleivių bendruomenėje turime posakį: „Not better, not worse – just different.“Tai frazė, kuri man ne kartą padėjo. Kai nesupranti, kodėl žmonės elgiasi taip, o ne kitaip, prisimink, kad tai nėra geriau ar blogiau — tai tiesiog kitaip. Jei važiuosi su išankstiniais lūkesčiais, kad viskas turi būti „kaip namie“, labai nusivilsi. Bet jei atvyksi atvira galva ir noru suprasti, — tu žymiai greičiau prisitaikysi ir daugiau patirsi.
Ketvirta, priimk, kad ne visada bus lengva, ir tai normalu. Nostalgija, namų ilgesys, kultūrinis šokas, nesusipratimai, nuovargis — visa tai yra natūrali mainų metų dalis, bet tai labai augina ir brandina. Reikia išmokti sau pasakyti: „Aš dabar gyvenu kitokį gyvenimą, ir jis mane kažko moko.“ Kartais didžiausias tavo augimas vyksta būtent tada, kai tau sunku.
Penkta, vertink savo šaknis ir nebijok jų rodyti. Būk atviras, kalbėk apie Lietuvą, jos kultūrą, tradicijas, kalbą. Pasididžiavimas savo šalimi yra didžiulė vertybė, kurią labai aiškiai pajunti tik išvykęs. Man, ir daugeliui kitų mainų moksleivių, išvažiavus Lietuva tarsi „išryškėjo“ — pradedu suprasti, kokia tai stipri, unikali tauta, kokia gili jos kultūra. Tai viena iš priežasčių, kodėl lengviau tvarkausi su namų ilgesiu: kad ir kur būčiau, širdyje visada nešuosi Lietuvą. Ir galiausiai — tikėk savimi.
Mainų metai yra didžiausia pamoka apie pasaulį ir apie save patį. Jie išmoko savarankiškumo, drąsos, savianalizės, empatijos, tarpkultūrinės komunikacijos ir gyvenimo realių situacijų. Tai patirtis, kuri keičia žmogų iš esmės.
Su Dovydu Zubricku kalbėjosi Jotvingių gimnazijos žurnalistės Miglė Majauskaitė ir Andrėja Labukaitė
